Moteriškas matavimas :))))

Dvidešimt porų batelių - tai mažai, bet dvi vyriškos kojinės ant grindų - tai labai daug :)

Geras klausimas :)

Dvigubas liūdesys

Šaunūs anekdotai

Kalbasi du draugai:
- Kur šiais metais atostogausite?
- Niekaip su žmona negalime sutarti. Aš tai norėčiau važiuoti į Tailandą.
- O žmona?
- Žmona norėtų kartu su manim...

-----

- Duokite man "Daktariškos" dešros ritinėlį.
- Kurį?
- Nėra skirtumo, juk jie visi vienodi.
- Na, nesakykite. Štai šitą, pavyzdžiui, krovikas buvo į balą įmetęs.

-----

Valstybinėje įstaigoje:
- Man reikia pažymos, kad turiu gauti iš jūsų pažymą.
- Deja, negalime tokios išduoti.
- O kokią galite?
- Galime išduoti pažymą, kad pažymų neišduodame.

-----

Moteriškė atlekia pas gydytoją, su ašarom akyse prašo padaryti jai abortą: vyras buvo išvažiavęs, grįš, užmuš... Gydytojas žiūri:
- Taigi madam, jau per vėlu kažką daryti, jums gimdyti metas!
Vai, vai, moteriškė verkia, ašaroja... Gydytojui pagailo bobelės, ir jis sako:
- Galima taip padaryti. Už poros dienų darau operaciją vienam klierikui, tai pasakysim, kad vaikelis buvo rastas jo pilve... Atseit, stebuklas, ar kaip ten...
Kaip tarė, taip padarė. Atneša klierikėliui po operacijos vaikutį. Klierikas apakęs:
- Kaip tai? Tai juk neįmanoma!!!
Ką darys vargšas, pasiėmė vaiką su savim, augina. Visiems sako, kad našlaitį priglaudė. Praėjo 18 metų, klierikėlis jau klebonas... Pasikvietė kartą tą vaiką ir sako:
- Tu jau didelis, pats metas atskleisti tau tavo gimimo paslaptį...
- Paslaptį? - nustemba vaikinas. - Tai nejaugi... Spėju, kad jūs esate mano tėvas...
- Ne, sūnau... Aš tavo mama...
- Kąąą????
- Taip, štai dokumentai iš ligoninės, kad tu buvai rastas mano pilve. Retas atvejis, bet pasitaiko...
- O tėvas kas tada?
Klebonas raudonuodamas:
- Mūsų vyskupas...

Šaltinis: dykai.eu

Smalsuolis

Žmogeliui skubiai prireikė kažkur pernakvoti, mat užsilaikė iki vėlaus vakaro svetimame mieste. Užėjo jis į viešbutį, o jam ten sako:
- Atleiskite, neturime laisvų kambarių?
- Na, bent kažkokį?
- Ne...
- Matot, man nėra kur pernakvoti, labai reikia.
- Hmmm... Suprantate, mes turime vieną kambarį. Šiaip jau "liuksą". Bet...
- Na? Aš sutinku su bet kokiom sąlygom.
- Suprantate, ten jau 9 žmonės pasikorė...
- Na, aš nebijau, man tiks ir toks kambarys.
Nuveda jį į kambarį, žmogelis apsižvalgo ir klausia:
- Sakykit, o kaip čia galima pasikarti? Taigi net virvės nėra kur pririšti?
- Na, paprastai, ant durų rankenos.
- Negali būti? Kaip tai įmanoma? Netikiu!
- A, tai jūs irgi būsite toks smalsuolis?

Cheminis elementas - žmona

Žmona - padaras kaprizingas ir reikalauja specialių laikymo sąlygų. 
Jei jūs tokių sąlygų neturite, geriau apie žmonos laikymą net negalvoti. 
   Jei žmonos išlaikymo eksplotacinės išlaidos pradeda viršyti jūsų 
pajamas, tokią žmoną reikia tuojau pat pakeisti į labiau ekonomišką 
modelį.
Jokiu būdu nebandykite perdaryti žmoną patys - tai gali sąlygoti jos gedimą.
Konstruktyvus žmonos trūkumas yra tas, kad ji neturi garso išjungimo 
mygtuko. Žmoną rinktis reikia labai atidžiai, nes paimti egzemplioriai 
atgal nepriimami ir piniginės kompensacijos už juos jūs negausite.
Geriausia rinktis jaunus ir sveikus egzempliorius, nes jie turi 
aukštesnį darbingumo lygį. Žmonos maistas turi būti skirtingas, 
praturtintas vitaminais ir mikroelementais. Ypač žmonai naudingi 
vitaminai A, B, C, E ir X. Sausas ir konservuotas maistas žmonai nelabai 
tinka. Žmonos labai sudėtingai dresiruojamos - tam reikia pašvęsti porą 
metų užsispyrimo ir kasdieninių pastangų. O rezultatai nevisada 
pateisina tai - net gerai išdresiruotos žmonos ne visada teisingai 
reaguoja į komandas, o kartais net pačios bando komanduoti. Optimali 
temperatūra patalpoje, kur bus laikoma žmona, yra 20 laipsnių šilumos. 
Žmoną reikia reguliariai vesti pasivaikščioti, nes jai reikia gryno oro 
vystymuisi. Sąlyginių žmonos refleksų išvystymas yra toks pat, kaip ir 
kitų naminių gyvunėlių - kad ji vykdytų jūsų komandas, reikia laikas nuo 
laiko žadėti jai ką nors nupirkti. Žmonos, kaip ir katės, kartais turi 
įprotį išeiti iš namų, bet, paprastai, grįžta. Žmonos nepakenčia namuose 
pašalinių savo rūšies patelių ir dažnai pešasi su jomis. Tai gali 
baigtis labai liūdnai. Retai žmonos sutinka būti laikomos akvariumuose 
ar terariumuose, todėl geriausiai jas laikyti sausoje ir švarioje 
patalpoje. Žmona daug laiko praleidžia rūpindamasi savo išvaizda. Tuo 
momentu joms geriau netrukdyti, nes žmona su gražiu ir švariu kailiuku 
atrodo kur kas gražiau ir jaučiasi geriau. Patalpą, kur yra laikoma 
žmona, reikia reguliariai vėdinti. Mokslininkai iki šiol ginčijasi, ar 
gali žmonos mąstyti, ir vienareikšmiškos nuomonės dar iki šiol neturi. 
Jauni egzemplioriai gyvena pakankamai judrų gyvenimą, begiodami iš 
vietos į vietą, o senesni daugiau laiko praleidžia savo užtvaroje. 
Renkantis žmoną,reikia atkreipti dėmesį ne tik į eksterjerą, bet ir į 
egzemplioriaus charakterį.
Jokiu būdu negalima pyktis su žmona ir nervinti jos - gali net įkasti.
Vedant žmoną pasivaikščioti, ją reikia stipriai laikyti, kitaip ji gali 
  ištrūkti ir pabėgti. Tačiau pavadėliai žmonoms yra naudojami labai retai.
Žinokite, kad laisvėje žmonos gali nekontroliuojamai daugintis! 
"Naminės žmonos" veislės išvedimo procesas prasidėjo dar akmens amžiuje, 
kai vyrai gaudydavo miškuose laukines žmonas ir pratindavo jas prie 
savęs. Žmona laiko vyrą bandos vadu ir todėl paklūsta jam. Jei žmona 
pradeda vadu laikyti save, ji tampa netinkama tolimesnei eksplotacijai. 
Laisvėje žmonos greitai sulaukėja.

Medžioklė - pasakojimai

Pasakoja medžiotojas
- Aš esu medžiotojas. Susiruošiau kartą į medžioklę, paėmiau šautuvą, 
šunį, einu per mišką, žiūriu – tiesiai virš manęs – antis skrenda. Aš, 
aišku, apsidžiaugiau, šaukiu: „Antis!“ Nusitaikiau, galvoju, tuoj kaip 
drioktelėsiu!

Pasakoja šautuvas.
- Aha, prisitaikė jis, kaipgi. Galvojo, driokstelsiu aš... Aš ir 
driokstelėčiau, jei tik būčiau medžioklinis. O kaip aš jam driokstelsiu, 
jeigu esu žaislinis? Kaip mokėjau, taip ir driokstelėjau... sąžiningai 
jums pasakysiu – nelabai garsiai išėjo.

Pasakoja medžiotojas.
- „Nelabai“ – labai jau švelniai pasakyta. Aš iš pradžių apskritai 
pagalvojau, kad užsikirto. O paskui žiūriu – antis krinta!

Pasakoja antis.
- Šiaip tai aš ne antis, aš – varna. Skrendu kartą savais reikalais, 
niekam nieko blogo nedarau... Staiga girdžiu, kažkoks senis rėkauja, 
mane antimi šaukia. Pamaniau, komplimentą man nori padaryti. 
Įsižiūrėjau, o jo rankoje – žaislinis šautuvas. Nusprendžiau, kad jis 
nori su manimi pažaisti ir nutariau priskristi arčiau.

Pasakoja medžiotojas.
- Žiūriu – krenta. Pataikiau, reiškia. Pagalvojau, kad nukris, va 
tuojau, ir velnią ją surasiu. O paskui prisiminiau, kad su šunimi einu 
ir sakau jam: „fas“.

Pasakoja šuo.
- Aha, tikrai, girdžiu – „fas“ jis man sako. O juk aš ne šuo, aš 
katinas. Dar kai mane į medžioklę pakvietė pagalvojau, kad jis mane su 
kažkuo supainiojo, bet atsisakyti kažkaip nepatogu buvo.

Pasakoja medžiotojas.
- Žiūriu, nekruta mano šuo. Sakau jam – tau lietuviškai liepiama - FAS!

Pasakoja šuo.
- Na, apie lietuvių kalbą jis aišku nusikalbėjo... Bet vis tiek 
supratau, kol į tą jo „fas“ nesureaguosiu – neatsikabins. Pažvelgiau aš 
į dangų, matau – antis kaip skrido, taip ir skrenda. Net jeigu jis laiko 
mane šunimi, tai kur jis matė skraidančius šunis???

Pasakoja medžiotojas.
- Čia aš ir pats į dangų pažvelgiau. Matau – blogai krenta mano antis. 
Lėtai. Turbūt ne iki galo aš ją nušoviau. Griebiu šautuvą...

Pasakoja šautuvas.
- Aha, griebia jis mane, kaipgi... spaudžia gaiduką... aš, aišku, 
stengiausi, bet ką galiu padaryti, jeigu mano kulkos guminės?

Pasakoja antis.
- Aš jau visai arti priskridau. Nutūpiau ant šakos ie sakau jam: „Na ką 
gi, pažaidžiam, jeigu jau pašaukei“.

Pasakoja medžiotojas.
- Žiūriu – antis ant šakos nukrito ir sako: „Karrr...“. O mano šuo jai 
atsako: „Miauu...“ Pamaniau, kad iš proto kraustausi... Griuvau ant 
žemės, už galvos susiėmiau ir užmigau. Po kelių valandų prabundu: 
vienoje pusėje žaislinis sūnaus šautuvas mėtosi, kitoje pusėje kašaras 
žmonos, o ant šakos varna tupi. Ir galva nuo pagirių plyšta. O juk aš ir 
šiaip visai ne medžiotojas.